Keliaudama gyvenimu prisisvajojau apie ateitį; tokią šviesią ir turtingą, turiningą ir prasmingą...
Tai kaip gyvenau iki dabar buvo kliedėjimas, naivumas, draugų ir šiaip pakeleivių įtaka. Merdėjau ir mirkau savo fantazijose.
Svajonė turi tapti tikslu, kurio link palaipsniui judi. Buvau sustabarėjusi. Suvokiau, kad ilgai nedariau nieko vardan savęs šiandien, kad rytojus būtų toks kokį turiu savo vizijoje. Žingsnelis po žingsnelio. Palengva. Ir daug kartų skaudžiai krentant į savas duobes ar atsimušant į komfortabilumo sienomis apsigaubusias personas. Tam reikia DAUG kantrybės. Viltis irgi pakeliui, o jos niekad nestigo, net tamsiausiais periodais.
Šiandienos mintis:
"Bermudose dingo daug žmonių. Dar daugiau jų dingo komforto zonose."
Gal man, kaip ne rašytojai ir sunku dėstyti mintis, bet turiu matomą kibirą gėrio ir galiu papasakoti kur yra šaltinis!
Tas kažkas, kuris kadanors skaitys tai, skiriu tai tau. Tu nekaltas dėl to kaip gyvenai iki šiol (ypač jei esi studenčioks ar vos mokyklą baigti spėjai), bet esi atsakingas už tai kaip gyvensi ateityje. Tai, kas įvyks nuo dabar, yra tik tavo pasirinkimų ir tik tavo sprendimų rezultatas. Įrankių kaip perlipti komforto zonos sienas yra. Kaip numinti kelią į savo ganyklą irgi yra. Kantrybės tau. Galvok ką galvoji. Svajok. Judėk į priekį.
Linkiu duobėto kelio (patirties).
Atmink, kad niekas negimė su aukso marškiniais. Nurašyti viską sėkmei tėra komforto pataluose įsitaisiusiųjų išmislas.
Aš tavimi tikiu. Ir mudu dar nepažįstami, bet tikiu greitai susitiksime.
Tavo ir tau - Ryžikas.
