Kančia be teptukų ir drobės.

Dėkui tai, kuri dalinasi skėčiu, puikiu laiku, šypsena, playlist'u...
Tai, kuri atėjo vėliau ir švietė vidiniu džiaugsmu bei skleidė ramybę.
Tai, kuri žino. Ir už tai, kad nenustoja buvusi...
Tai, kuri laukė ir toleruoja išsiblaškymą...
Tam, kuris jaučia ir šildo...
Tiem, kurie spalvina gyvenimą...
Tom dviem, kurios kažkaip vis dar šalia ir nepalieka.

Tiems, kurie visą gyvenimą šalia, net jei retai kada supranta.

Rytoj atsiskaitymas iš š.m. dailės istorijos kurso. Truputį baisu, nes šis tas niekaip neįsikala į galvą; visoki pavadinimai susiję su tam tikromis šalimis arba meninkai ir jų žymiausi kūriniai... Na gerai, Leonardo da Vinci "Paskutinę vakarienę", Mikelandželo "Dovydo skulptūrą", Rafaelio "Madona konestabilė", Boticelli "Veneros gimimas", J. F. Millet "Sėjėjas" arba "Varpų rinkėjos"... (- what na...?) O.K. kažkaip įsidėmėjau, bet visi kiti...OmD! O kur dar Vokietijos ar Nyderlandų dailės mokyklos atstovai; Baroko kryptys ir pam parara ram... waaah!! Kur gebėjimas ĮSIDĖMĖTI, kai jo man TIKRAI REIKIA...

[Ir raitosi iš skausmo tyrlaukiuos, klykia iki beprotybės savo šaižiu balsu. Ir ateina lietus, ateina lietus jau...]

Viso.

Truputis gero poilsio ir Saimonas kaip naujai nulietas gyvis. Pamečiau Corvus...

Trupa lapai vos atitrūkę nuo šakų.
Girgžda žvyras tarp pirštų.
Pučia vėjai iš Pietų ir temsta.
Kas pikta pasirodant pranašautų
- nesimato. Tylu ir gera.
Užsimerkiu, pasineriu į tariamą pilnatvę.
Šešėlis visada šalia.
Šį kartą - prismaugtas.

Gėrio Jumi...
Labos nakties.

Šiandiel labai džiugina Obtest ir Eluveitie. Nepaisant rytinio negalavimo dabar sėdžiu atsigavusi ir rami dėl visko. Saulė ar lietus - nesvarbu. Grait dei!

Iškrito iš galvos

...Nuo trčiadienio gera, iš tiesų, o ne šiap "ai visai nieko"... Po vakar išvis nebežinau kaip žmonės gali apie kitus ką nors sakyti jų nepažnodami, o netgi draugai geba nusišnekėti... Nupiešiu savo emociją ir jeigu gausis taip, kaip įsivaizduoju ar bent atspindės tai, tada įdėsiu čia :] Dėkui žmogams :]

Patalpos tonas linkęs nustatyti mano nuotaiką. Kai aš laiminga - tai yra geras dalykas, o kai atitrūkstu į aną pusę - geriau nelysti, nes grįžt, tai negrįšiu jei nenorėsiu. Niūrumas gali būti užkrečiamas. Ne mano bėdos... Oi kiek daug piktumo.
Mano stiprybė, manau, yra didelė širdis ir emocijos, kurios kartu yra ir silpnybė nes nevisada gebu jas valdyti (tiek juokas, tiek liūdesys iki isterijos)...
Stabilumo semiuosi iš gamtos, vienumos. Pavargstu nuo...trupinių... Egzistenciniai klausimai žudo taigi geriau apie tai nemąstyti. Jei reikėtų išsirinkti sau simbolį, tai pasikasčiau po jais beieškodama tinkamo. Todėl neverta. Ką jau ten, verta, bet mokinuosi būti upe ir plaukti sau tolyn nepaisant stikliukų raižančių dugną...gi nugludinsiu. Kadanors.
Mėgstu pavasarį ir rudenį, nes tai tinkamiausias metas mano fiziniam AŠ, o ir miršta bei atgimsta gamta tuomet...nuostabu! Žiema - gilių apmąstymų ir dideliausių išgyvenimų metas, snūduriuodamas blūdiji sau ir tiek. Vasara - puikus metas daržovėms, bet ne man... Taip, yra DAUGIAU laisvo laiko, daugiau galimybių nuveikti kąnors prasmingo, svarbaus... Daugiau ir net per daug vienumos... Vegetacinis laikotarpis...baisu, oi baisu... Tik šešėliais klaidžioti tada... per karšta...
Juoda splava ne mano, bet ji teikia ramybę: naktis juoda, draugai juodi, moters ženklas juodas, akių vyzdžiai juodi... Juodas humoras - realybės atspindys sarkastiškai... Žavu.
Mėlyna. Sutrypta ir nusmurgusi... - va kur mano spalva. Gili ir neaiški. Štai kur mano vidinis AŠ. Klejonė, beryšybė, visa kas matoma ir nematoma... Laba diena, aš niekas, o kas Jūs?
Taigi atlapoju visus langus ir duris į širdį. Skanaus!