Galbūt kava veikia - nenoriu miegoti.
Truputį liūdna dėl kažko...ir gera, nes turiu JĄ - o ji manė, kad dėl drugelių... Bandau nuolat jai aiškinti kokią svarbią vietą užima. Bergždžiai? - ne...nemanau. Supranta. Gilumoje ji supranta.

Per lietų išėjau pasivaikščioti, bent jau broliui taip sakiau, bet jau žinojau kur eisiu.
Ant bunkerio bokštelio prasėdėjau nežinau - pusvalandį...valandą...? .........klausiau muzikos...nebeklausiau...vėl klausiau. Skėčiu gyniausi nuo lietaus ir nuo vėjo. Stebėjau besimainantį miestą - tai skęstantį saulėje, tai pilką, sulietą lietaus...metu vienu net atrodė, kad matau tą TOBULĄJĮ miestą iš sapno...kurio nekenčiu...man nuo jo negera ir aš nuo jo atokiai laikausi...stengiuosi, bet jis mane vejasi...
Taigi vėl ėmė krapnoti. Slinkau namo...jau rankos šalo.

Skaitau "Atskalūno laiškai"...liko dar apie 30-40 puslapių...

Velnias...noriu miegoti...neužmigsiu...kokia kvaiša...juk žinojau, kad man kavos negalima...mi mi mi mi mi mi...:D .JO. man vis dar negera. Bet ne dėl liūdnų dalykų. Ne šį kart.

iki.