Nenoriu keltis...
Nenoriu, nes ne Kalėdos ir po eglute nėra dovanų.
Eglutės irgi nėra.
Taigi saulė švietė... Turėjau eiti pavaikštinėti...bet prisiminiau vieną iš man nelemtųjų... - pikta nostalgija...
Susidrovėjau savo idėjos išeiti... Keisto potraukio išgyventi tai kas jau buvo... Kankynė kažkokia.
Pora naktų atgal sapnavau save šokančią su baltu vaikinu, raudonais apvadais aplink akis bei tokios pat spalvos ženklu vidury kaktos...Sapnavau ir juodaplaukį apsirėdusį žydru kimono... Medį, kuris turėjo mane apsaugoti, bet jo lapus aplipo amarai...jie krito man į plaukus.... Aš pabėgau... Aš visada bėgu... Išskyrus tą vieną kartą - ir tas sapne...
Labų naktų...