Minčių "kas būtų jeigu..." proveržis. Žinau, kad beprasmiška, bet visiems kartais būna... Šią nakt sapnavau kelis sapnus, beveik visus pamenu. Du išskirtinesni.:
1) Aš, Ieva ir Austėja ėjome pievomis, už mūsu žingsniavo suaugęs žmogus neaiškia lytimi... Aš ėmiau dainuoti, baigiau. Pradėjo Ieva. Pajutau jėgą. Austėja pažiūrėjo į ją, į mane, vėl į ją... Bandžiau dainuoti kartu su Iev, bet balsas nuklydo į lankas, užsikosėjau. Austėja nudelbė akis, ji nedainavo. Vaizdas paikeitė taip, lyg kas būtų atitraukęs kamerą nuo jo. Pakilo vėjas. Buvo tamsu kaip ir vakar prieš lietų.
2) Daug žmonių iš mokyklos, mano tėvai, aš... Miškas ir upė (jau antrą kartą ta pati)... Buvo vasara, švietė saulė, bet nenormaliai šalta. Su visais rūbais įbridau į vandenį - iš pradžių iki kelių - pažvelgiau į dešinę; upė tekėjo į niekur. Pasinėriau visa ir leidau srovei nešti mane, bet paskutinę akimirką užsikabinau už betoninės užtvaros, apsisukau ir ta pati upė ėmė kelti mane srove į viršų. Ant kranto mačiau laimingus veidus žmonių iš A klasės; jie šnekučiavosi ir juokėsi... Plaukiau toliau. Pastebėjau intaką, tekantį iš miško tankmės, bet nešantį šiltą srovę... Pati upė buvo ledinė. Pajutau, kad mano veidas dega. Nuo ašarų. Atsidūriau autobuse, visa permirkusi. Priešais stovėjo jaunuolis, toks pat šlapias kaip aš... Kalbėjo, kad atneš rankšluostį, kad bus šilta ir pan... Jo būsena buvo tokia kaip ir mano, jis kalbėjo tik tam, kad kalbėti... Autobusas ėmė judėti miško keliuku. Atsidūrėme saulėtoje atodangoje. Matėsi visas miesats, mus sustabdė pasieniečiai ar koki velniai... Tėtis, atsiradęs kone iš niekur kaip ir puskė Aušra, padavė jam mūsų dokumentus, mums leido eiti toliau. Turėjome judėti, bet aš stovėjau kaip stovėjusi, nes atrodė lyg reiktų pasmerkti save mirčiai. Apžvelgiau visus ir miestą, įkvėpiau... Atsimerkiau jau būdama čia.
Kūną glostė vėjelis atsklidęs pro langą. Lauke švietė saulė ir tebešviečia. Pasivarčiau kurį laiką ir išsiridenau.

P.s. Piešimas prie žmonių - nebe piešimas.