Interpol! - naujas mano atradimas. Pusė velnio klausosi. Matau viziją kaip vairuoju smėlio spalvos furgoną, šalia sėdi šuo vardu Bobas ir skamba Interpol kūriniai.
Šiandien nualpau. Toks keistas jausmas - viskas išplaukia, išblunka, nutolsta ir...tamsa. Manau teks padraugauti su daktarais. Gal net psichologais ar psichiatrais, nes gali būti, kad tai ne dėl žemo spaudimo, o dėl psichinės būklės. Bet ko gero ne, nes nepaisant Upe plukdomo Šūdo Saimonas visvien jaučiasi gerai.
Parašiau du eilėraščius. Vienas jų gimė vakar ir skirtas, mano piktajam vaikui:

Ribos nėra,
Ji - tiktai vienetas statinėj.
Esybėj švokščia
Melagingi padavimai.
Išgerk mane,
O angele brangus, Liuciferi,
Sugauk, nurenki mano veidus
Veidrody, iškrypėli.
Pakloti laiką - viena,
Šliaužioti jame - kas kita.
Vagotos dirvos
Ariamos per laiko kilpą.
Vedžioti sniegenas
Po dykumą - net gaila.
Galvoti - viena,
O daryti - kita.
Staiga išvydau
Nenusakomo baltumo tiltą.
Velnieni, angele brangus, (bikoz of that reason)
Liuciferi,
Įmynei pėdsaką
- ndrįsk tiesiog išnykti.

Še tau ir odė blogiui garbinti. Muhahaha :1 Shit.
O antras "kūrinys", net nėra eilėraštis. Tai - padrikų minčių samplaika:

Aš išeisiu sutema
Grįšiu ugnimi
Kary, kiekvienas sugeba
Daryti kas nematoma akim
Su šypsena
Ar liūdesiu
Pasveikinti praeivį
Palikti pėdsaką
Sielos dėžutėj
Lėkioti garvežiu
Tamsoj pabūti

BASTA(RD)!