Kai tyla užgožia riksmą,
Verdant rožiniam orui,
Sūrūs lašeliai ištrykšta
Nepaklūsdami norui nustoti,
Išmokti valdytis, galiausiai - pamiršti...
Ir išsišniokštus Tavo tamsybėse
Mazgus atrišti, paleisti savus
Tarsi tai būtų priimtina.

Demagogija. Taip tai ne į temą. Bet svarbu.
Pažiūrėjau filmą "Identity". Geras, nors dar jam neįpusėjusi žinojau, jog vaikas Tipelio galvoje - žudikas.
Šiandien Kadre buvau paskutinį kart šį sezoną/sesiją/metus...
V.Č. pasipažino su Iev. Iš pradžių buvo nenormaliai keista :\ ir koks velnias man kartais užplaukia...? Vėliau ėmiau drebėdi nuo kavos, nepaisant to, kad ji buvo su pienu. Ir drebu ne VISADA kiek mane užmato, o tik tam tikru metu... Apie 17:15 mus gražiai išprašė lauk ir jis išvažiavo.../kaip gražu kai jis šypsosi ^^/ O mudvi pasiblūdijom: Akras, sausainiai, wc, laisvė, Antranamis, arbata, kalbos, akys, muzika, stotelė, muzikinis kutenimas, kelionė, ašara ir sumautas bejėgiškumas, atsisveikinimas. Tuščia galva, mano solo dobilų laukams, betono sienoms, miškui, švokščiantiems plaučiams ir degančiai gerklei, katra ir skleidė gana švarų garsą.
Užvakar grįžau iš Kulautuvos apie kurią dabar tingiu rašyt :> Vos užuodžiau miestą - pasidarė šlykštu, bet šiandien vėl viskas normalu.
Galvoje sklando mintys apie paganų stovyklą į kurią lb tikiuosi nuvykti :] Viskas viskas viskas....šiandien gana.

• Eluveitie - Omnos (01;10 - 00:45)

Gero miego. Man ypač.

Kažkokios keistos dienos. Jausmingos. Tikros. Įsimintinos. Pasiilgau 4 asmenų. Smagiai bendrauju su L. Keista tai, jog atsimenu visus jos draugus ir jų vardus. Net kadriečių visų neįsiminiau!
Šeštadienį Kadro užsiėmimas vyks teatre. O artimesni dalykai..: Rytoj pasiimsiu pažymą iš mokyklos ir vyksiu į Kulautuvą, kurioje viešėsiu apie dvi paras :]
Kernavė irgi laukia. O jei nepavyks jos įkalbinti dėl vežimo...? Tikiuosi, tikiuosi, tikiuosi.., kad viskas bus taip kaip turi būti ;] Jamsiu jas abi...
Tepai didelis dėkui už praleidžiamą su manimi laiką bei peržiūrėtus filmus, net jei jie ir amerikanskaja tipo.
Kaip gera turėti Draugų, net jei esi užkietėjęs vienišius nuo mažumės. Užvakar atsiminiau dalį laiko praleisto aerodrome... Ir visada lankiausi ten vasarą... Beveik visada viena. Arba senas geras bunkeris - puiki apmąstymų vieta; kaip ir kaštonas šalia aikštelės. Kaip seniai laipiojau medžiais!!! Turbūt išaugau :D ... Mielaširdingi prisiminimai.
Gal labanaktis. O gal ir ne. :]

Vakar buvo viena malonesnių dienų. Pabūvojau zoologijos sode, atlikau ką reikėjo. Pirmą kart šiais metais maudžiausi ir pirmą kart dalyvavau Bike Show... Truputį nusivyliau, bet iš esmės viskas buvo gerai. Nebloga muzika, smagi kompanija... Och. Viso.

11h. Jau 28'C. Dar nepajutau karščio bangos, bet net neabejoju, kad kai reikės užkilti dviračiu į kalną - nusprogsiu. Šią nakt užmigau apie 3val; nubudau lygiai 8... 5h miego... dar pusė velnio. Kaip ir užpraeitą naktį, sapnavau labai daug, bet atsimenu tik nuotrupas; miestas, dulkės, saulė...Miškas...Nenuoseklumas...Skridau...Nesu tikra, bet atrodo ir užmušiau kažką. Etc.. kam rūpi? Man ne...
Galbūt jau pats laikas atsikvošėti. Vyrai visada buvo ir bus labiau gyvuliai nei moterys. Aš net nepiktai tą sakau, tiesiog tai faktas. Wush wush wush....F.U.A.

Ką vakar veikiau...:
Nuėjau į mokyklą, bet beveik joje nebuvau. Pajamiau P.R. ir kelias valandas blūdijom. Buvo ir G.Š. ir nauja pažįstama įdomiu vardu iš kurio juokėsi M.K. Buvo aptarti 15-16 reikalai. Apsilankėme kadro studijos narės Mildos K. fotografijų parodoje. Netgi 5min.
Su P.R. ir G.Š. nuėjome į dailės mokyklą, pasiėmėme blankus, katruos reiks užpildyt ir dar pridėt popiergaliukų šiokių tokių... Man leido lankyti... LEIDO!
Vėliau palaukėme su G. autobuso [...Ssąsiuvinyje liko vakar dienos suvenyras - kanapės lapas...], tada ji išvyko ir mes nuėjome...sūpynių link... Man jau skaudėjo galvą, kaip ir eilinę karštą vasaros dieną prieš lietų... pasisupau tai dar ir supykino... Namo...namo...namo... judėjom į stotelę... Lietus užklupo...permirkom... Grįžusi gana anksti užmigau...
Šiandien pabudau truputį po 4... Planuoju eiti į mokyklą. Repeticija, auklėtoja, skudurai... Galbūt vėl lis :] iki.

Keista kaip knyga kartais gali paveikti. Pasiilgau tavęs, Kosmonaute. Tavęs ir tavo draugų. Keista ir tai, kad šitaip baisiai man įstrigote. Visi.
/Dalis atsistojo ir išėjo, dalis išprotėjo, o likusi sėdėjo kur sėdėjusi, apsupta skruzdžių ir glostoma pūkų sniego/
Mieloji vešlių antakių garbintoja, mėginsiu sukurti tekstą apie raudoną nagų laką. Man patinka tavo pezesiai. Jie mieli. Labai mergaitiški ir tuo žavingi. Smagus vakaras.
Pasakyti, kad neturi draugų - labai lengva...tik mintis.
Laukiu kelių akimirkų/ valandų/ dienų...
Ach... Dėkui, dėkui, dėkui... Visiems.

Minčių "kas būtų jeigu..." proveržis. Žinau, kad beprasmiška, bet visiems kartais būna... Šią nakt sapnavau kelis sapnus, beveik visus pamenu. Du išskirtinesni.:
1) Aš, Ieva ir Austėja ėjome pievomis, už mūsu žingsniavo suaugęs žmogus neaiškia lytimi... Aš ėmiau dainuoti, baigiau. Pradėjo Ieva. Pajutau jėgą. Austėja pažiūrėjo į ją, į mane, vėl į ją... Bandžiau dainuoti kartu su Iev, bet balsas nuklydo į lankas, užsikosėjau. Austėja nudelbė akis, ji nedainavo. Vaizdas paikeitė taip, lyg kas būtų atitraukęs kamerą nuo jo. Pakilo vėjas. Buvo tamsu kaip ir vakar prieš lietų.
2) Daug žmonių iš mokyklos, mano tėvai, aš... Miškas ir upė (jau antrą kartą ta pati)... Buvo vasara, švietė saulė, bet nenormaliai šalta. Su visais rūbais įbridau į vandenį - iš pradžių iki kelių - pažvelgiau į dešinę; upė tekėjo į niekur. Pasinėriau visa ir leidau srovei nešti mane, bet paskutinę akimirką užsikabinau už betoninės užtvaros, apsisukau ir ta pati upė ėmė kelti mane srove į viršų. Ant kranto mačiau laimingus veidus žmonių iš A klasės; jie šnekučiavosi ir juokėsi... Plaukiau toliau. Pastebėjau intaką, tekantį iš miško tankmės, bet nešantį šiltą srovę... Pati upė buvo ledinė. Pajutau, kad mano veidas dega. Nuo ašarų. Atsidūriau autobuse, visa permirkusi. Priešais stovėjo jaunuolis, toks pat šlapias kaip aš... Kalbėjo, kad atneš rankšluostį, kad bus šilta ir pan... Jo būsena buvo tokia kaip ir mano, jis kalbėjo tik tam, kad kalbėti... Autobusas ėmė judėti miško keliuku. Atsidūrėme saulėtoje atodangoje. Matėsi visas miesats, mus sustabdė pasieniečiai ar koki velniai... Tėtis, atsiradęs kone iš niekur kaip ir puskė Aušra, padavė jam mūsų dokumentus, mums leido eiti toliau. Turėjome judėti, bet aš stovėjau kaip stovėjusi, nes atrodė lyg reiktų pasmerkti save mirčiai. Apžvelgiau visus ir miestą, įkvėpiau... Atsimerkiau jau būdama čia.
Kūną glostė vėjelis atsklidęs pro langą. Lauke švietė saulė ir tebešviečia. Pasivarčiau kurį laiką ir išsiridenau.

P.s. Piešimas prie žmonių - nebe piešimas.