Dėžutė

Hey. Seniai bebuvau čia. Laikas išpusto atmintį ir smėliu pripaišo naujų vaizdų, paturbina prisiminimus. Vakar įvyko clash of the titans, tik mano galvoje. Visi žmogučiai kovėsi už savo būvį, kiekvienas toks svarbus ir stiprus in the lady-kakafa-land-queen širdyje. Išlipau iš dėžutės, kuri buvo tokia jauki ir maloni. Dabar skauda, bet tas jausmas, kurį vakar jutau, buvo kur kas stipresnis, nei skaudulys dabar, nors ir  truko daug trumpiau. Tikiu, kad Lapei išėjus, jiedu su Mažuoju-Didžiuoju princu liks draugai, nes draugystė neturi nei laiko, nei vietos ribų. 
Ačiū, Richard Bach, Frėjai, Mažajam Princui, Lapei ir jos titanams. 
Smėlis tik juda, jis niekur nedingsta.
Dėžutė tai jauki, jauki, šilta, šilta iliuzija. 
Ir ji dega, dega, dega!

Kitaip

Mažas mažiukas susikoncentravo į kitokią laisvę. Ne tą laisvę, kur "neaiškink kaip, kiek, kada ir ką man daryti", o į tą, kur "Darau KĄ noriu, KAIP noriu, KIEK noriu ir KADA noriu".
Galime tiek kiek norime, keliaujame į tikslus. 

Remontas

Maži pašnekesiai išsivystė į senų dalykų atgimimą. Jie miegojo, tūnojo ir buvo slopinami, bet vėl kvėpuoja. Gal čia tokia situacija, kurią senoviniai žmonės įvardijo kaip sielų trauką ir neišskiriamumą.
O dabar vakaras. Saimonas po baisiai nenaudingo pusdienio išrūko daryti gerų dalykų. Vėl tapiau, buvo draugai šalia ir nors poros trūko, bet juos pamatysiu anksčiau ar vėliau. Ar vėliau :)
Eskizai eskizai eskizai :) turiu truputį rytdienai.
Labai sunku viską derinti. Pavaargau plėšytis, visi nepatenkinti, nei vieni nežino ką tai reiškia. Arba pamiršo. Turbūt pamiršo.

O aš tep-lep savo kliedesiuos braidau ir nežinau kur dingti.
Neleidžiu subrinkti mintims, kad būtų valgomos.
Ramu. Šiuo metu. Tikriausiai dėl tų  dviejų šyzoidų.
Ai laik mai frendsss :)

http://www.youtube.com/watch?v=ySzrJ4GRF7s

Pasivaikščiojimas savo pačio viduje būtų kiek lengvesnis jei kažką matyčiau. Šiuo metu noriu primušti tėtį. Ir pato plėšti kiek galiu kokią dainą baisiai emocišką, kad išsikrauti pavyktų. Tai va, truputį užjuodusi galva dabar. O buvo puiki diena. Išties. Pabuvau moksluose, suvalgiau du cepelinus, prisipirkau maisto papildų ir beveik pinigų nebeliko, susitikau klasiokę vieną nuostabiausių, nuėjau į darbą ir labai sąžiningai viską padariau, tada namie persirengiau, išėjau į lauką piešti, bet gaila neužbaigiau, nes sutemo. Pabuvau su kaimo frontais, su draugute pasivažinėjau. Osum. Turiu orandžines treningo kelesss O.o aim osum. pAgaliau radau po daugelio nepavykusių paieškų.
Aš išsitėkšt noriu.

Sulūžusių žmonių susirinkimas buvo svarbus, tikiuosi, jog ne tik man. Mieli žmonės įbridę į pelkių ūkus skirtingai mato šviesą, bet ypač neramu žinoti, kad vienas mūsų labiau linkęs į pelkės pusę.
Tripas man nieko neparodė, bet kai kam parodė kažką apie mane. Maloniai nustebau.
Galvoju kartais, kad žmonės yra sumauta liga. Dauginasi ir kenkia ne tik aplinkai, bet ir patys sau. Vir misteiks ov neičia. Šitas kartas baigėsi. Labanakčio sau pačiai!

http://www.youtube.com/watch?v=Ta2-VXNIhH0

"Būsimo savižudžio pasivaikščiojimo iki tilto" gabalas. 
Ruduo kaip visuomet džiugina savo dargana.

Egzempliorius

Kaži kiek kartų jau pasitvirtino tiesa, kad sveikata yra pati pačiausia vertybė gyvenime. Be jos - nau kamfort, nau hepinez, nau lav fo laif :D lyg meilės ir taip būtų.
Šiuo metu trykštu noru sušaudyti kauno švaros baltarankių snukučius. Pavargau. 
Vėl ir vėl ateina tas noras dingti kažkur. Ten kur niekas nepažįsta, ten kur kažkur, pogalais, nežinau kur tai yra, todėl velniop. 
Ilgu šilumos. Ramybė išvis nediskutuotina tema. Baisu. 
Šmėkšt - galvoje filmukas kaip boškėj tuštėja olaus bokaliuks, kaip pamažu apima svaiguliukas ir randasi vis daugiau juokučių random pokalbiuose.
Pamparam. Nebepasitikiu nei viena žmogiška būtybe. Eikit nakui. Ypatingas ačiū už tai vienam miško žvėriukui. Atiduok jam visa ką gero turi savy ir jis parodys savo meilę tave nustumdamas. Saimonas burba. teeeeip. 
Kaip ten dėl to bokalo kaži..labai neblogai būtų. Bet ne šiandien.
Ata ata, trupinyčiai neralioti, blem.