Užtrunka pasakyti tikrus žodžius. Tam reikia ne valandos ir ne dienos. Kartais gyvenimo neužtenka. Ir taip sako septyniolikinė iš pasaulio užkampio.
Kodėl liūdni dalykai turi būti pasakyti liūdnai?
Neprivalo, todėl ir padainavome Domanto Razausko "Šypsena (9mm)" .. Nežinau kaip kitiems, bet aš nuo jos atsibundu.
Maironietkų darbai beveik baigėsi. Dar bus kokis tai labdaringas vakaras šančiuose...
Grįžkime prie žodžių. Pasikartokime: "Jie suriša, jie atriša. Linkiu jais be reikalo nesimėtyti". Kaži ar kai kurie atsimena ką yra pasakę tokio, kas man įstrigo. Ir kaip tie garsai subliško laike.
Atriškit mane nuo savęs; paskandinkit toliuose jei pati nedingsiu; užmuskit tą, kurios kūnas šalia, o siela visada kitur.
Nepagaunu jungiamųjų dalių tarp to kas buvo ir kas yra dabar. REik kažkokio sumauto dvasinio plastelino.
Kam rūpi.
Užmikit ir neatsibuskit. Gal tokia tragedija leistų pajusti savo sapalionių bukumą.
Saldaus miegučio ;]
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą