Kažkada:

Nusileidę burbulai
ant grindinio šiurkštaus
pašoka vėl į viršų;
Nebegrįžta atgalios
erdvėj išnykę

Perdėm sentimentaliai
reaguodama į vyksmą šį,
blokuodama mintis,
atsiprašau,
kad pasiunčiau juos mirti

***

Žydėdami ne pienėm,
o pūkais pakilę,
vėją pažaboję,
sklandytume ore išdykę.
Kaip teka upė
taip tekėtų,
stiklo šukę ten
įmetus nesupyktų.

***

Nebijai iškišti nosies lauk,
Varveklį lyžtelt
Nusibrozdint kelių iki kraujo
Supranti, nesamoningai,
Kad tai - gyvenimas,
Kad tai - srovė,
kuri, kaip ta raudona,
iš alkūnių trykštanti
Beprasmybė neaplanko
Nes gyventa su prasme gyventi
čia, dabar.
Nepastebi, jog nieks nevyksta.
Netgi gėlai leist šaknis nebėra vietos,
nes švytėjimas ateina rytą,
taip ratu, ratu, ratu...
Ateisiu vakaru aš kartą kitą

***

Tik šviesa
neskuba parduoti Kelio,
kuriuo eita neilgai,bet ne riba dar tai,
nes laikas - begalinis
kaip ir dulkės
amžiais besikeičiančios.

Mažieji tampa milžinais
ir skuba duoklę atiduoti,
Kuri griaužia ir be saiko akina
prasme, kuri mums per lengva vairuoti.
Degraduojantys pirmi išeina.

***

Aukso dulkėmis nuklotas
Patalas šaltos žiemos
Prašalaitis, šuns aplotas,
eina šaldamas namo

***

Nematančios akys keliauja
jausmų labirintais.
Į sapną, į kitą...
Numindys takelį
išraižytą vingiais...
Taip reikia,
Taip buvo ir bus
- Kokie mes niekingi...
Visuomet krečia mintys
mane apgaulingos...
Dabar, kai esame vieni
- nebereikalingi jausmai,
tik išnykt
Susiliet su tuštybe norėtųs
Sklandyti po niekus sau tingiai
...bjauru (kaip skausminga)...
Nenaudinga ir baisu
gyventi ir mindomai būti
Kokia tu verksminga
(necypauk kvaiša)

***

em...pakaks.